Lenktynės su laiku, arba Kiek dar gyvuos DVD

Apie piratavimą prirašyta daug. Kas išgali, tenepiratauja. Bet va pamenu, buvau pas vieną kolegą namie. Lentynose - gal šeši šimtai slim dėžučių plonais viršeliais su tikrai gerais filmais; vienas kompas iš dviejų užimtas filmų pumpavimu iš torrent'ų. Aš, kaip labiau tradicinio auklėjimo, jam ir sakau: paaugs vaikai ir vieną dieną iškilmingai jiems sakysi - vaikai mano, palieku jums savo nukopijuotų filmų kolekciją. ?? Tai gi čia tas pats, kaip atšviestų knygų biblioteką dovanoti, svarbu, kad gražiai susegta ir lapai neišbarstyti būtų! Suprantu tuos, kurie parsisiunčia ką, pažiūri ir ištrina. Bet kam kaupti? Tokia kolekcija džiaugsmo neteikia.
Iš esmės, visai sutinku su Pauliaus straipsniu Stop nekokybiškoms DVD pakuotėms. Ten jis net ne piratinius diskus, o visiškos piguvos dėžutes keikia. Pauliau, turbūt reikia ir tokių dėžučių. Tik va įdomu, koks rinkos segmentas juos perka. Pakankamai uždirbantys ir tikrai vertinantys pirkinį labiau rinksis tikrą originalą. Nevertinantys pirkinio - siųsis iš torrent'ų nepriklausomai nuo to, ar uždirba, ar ne. Tad belieka tik tie, kurie neuždirba ir dar nemoka naudotis torrent'ais.

Šitą straipsnelį išprovokavo Dovydas praėjusio straipsnio komentare klausęs, ar aš nepiratauju. Sakiau, beveik ne. Bet čia pat susimąsčiau. Per gana trumpą laiką stengiuos sukaupti gerų filmų kolekciją. O jei DVD formatas numirs? Kur, bliamba, aš ją kišiu? Šiek tiek nuramino CNET News straipsnis, žadantis kad BlueRay ir HD DVD grotuvai gros ir DVD diskus.

Nesu koks baisinis naujųjų technologijų mylėtojas, nesu matęs nė vieno iš dviejų naujųjų formatų, ir mane šiek tiek pribloškė surastas kokybės palyginimas. Gal kas galite patvirtinti arba paneigti, kad kokybės skirtumas toks milžiniškas?
Čia ne LP plokštelių atvejis. Jos bus visą laiką, nes geresnės garso kokybės dar niekas nesugalvojo.

Gal tokiems filmams kaip Casablanca užtektų ir DVD, o jau Hariui Poteriui reikėtų Blue Ray?

Hmmm. O juk žiūrėjau Poterį ir Žiedų valdovą dvd formatu. Ir visai patiko. Tad galutinis klausimas toks: kas žinote, kada nurs dvd?

Filmai už gerą kainą

Kartais labai sveika pasitikrinti, ką išparduoda Amazonė. Galima rasti gerų filmų, kartais net 'special 2-disc edition' už mažiau nei 20 litų. Tikrai geriau nei piratinė kopija. Sąrašą kurį laiką palaikysiu puslapio dešinėje.

Hugh Grant ir smuikininkas ant stogo

Scena iš Notting Hill. Knygynas. Viljamo pokalbis su pardavėju Martinu:

Martin: Did you know, and this is pretty amazing, but I once saw Ringo Starr.
William: Where was that?
Martin: Kensington High Street. At least I think it was Ringo, um, it could have been that guy from Fiddler on the Roof. You know, Toppy.
William: Topol.
William: Yes... yes that's right, Topol.
William: Mmmhmmm. Actually, Ringo Starr doesn't- doesn't at all look like, uh, Topol.
Martin: Yes, but, he was- he was quite a long way away from me.
William: So it actually could've been neither of them.
Martin: Yes, I suppose, so.
William: It's not really a classic, anecdote, is it?
Martin: Not a classic, no.

Ar tai būtų patinkantis filmas, ar knyga, ar muzika, mane visada užkabina referencijos į kitus kūrinius. Visada norisi kapstyti giliau, atrasti kažką daugiau iš to, ką norėjo pasakyti autorius. Todėl tokiomis rekomendacijomis pasitikiu bene labiausiai.
Prieš porą metų persirgau filmu Notting Hill (kartu su visų laikų geriausiu kalėdiniu filmu Love Actually, toks jau metas buvo). Kelis kartus šį dialogą praleidau pro ausis, nes nežinojau apie ką kalba. Tačiau kai amazonėje netyčia aptikau Fiddler on the Roof, nušvito protas ir iškart nusipirkau. Nepasigailėjau.

Kažkodėl šiandien nuo pat ryto man galvoje skambėjo Tevye (kurį vaidino vienintelis Izraelio aktorius, nuominuotas Oscarui, Topol) dainelė iš Fiddler on the Roof (3 oskarai: kinematografija, muzika ir garso takelis; filmas labiausiai siejamas su Marc Chagal paveikslu Laidotuvės, iš to ir pavadinimas. Nors šitą miuziklą paskutinįkart žiūrėjau jau gal prieš metus, bet įstrigo giliai, tiek šiltas ir geras jis buvo.



Daug kam filmas gali pasirodyti naivus ir paprastas, tačiau toks nėra. O jei nors truputėlį mėgsti žydų muziką ir žydišką humorą - malonumas neapsakomas. Filmo vieta - skurdus žydų kaimelis carinėje Rusijoje. Laikas - 1905 (Rusijoje neramumai, jei kas dar atsimenat, "buržuazinė revoliucija"). Bet iš esmės laikas galėtų būti bet koks - filmo ašis - žmogus, kurio gyvenimo pamatą sudaro tradicija. Tradicijos keičiasi, ir šiam pienininkui nelengva, netgi iki ašarų sunku. Tačiau visą filmą gali žiūrėti tarsi skaitytum žydiškų anekdotų knygelę, juo maloniau, kad tai autentiški anekdotai:

Tevye [Dievui]: I know, I know. We are Your chosen people. But, once in a while, can't You choose someone else?
***
Constable: You're an honest, decent person. Even though you are a Jew.
Tevye: Oh... THANK you, your honor. How often does a man get a compliment like that?
***
Tevye: Thank you, your honor. You are a good man. If I may say so, it's too bad you're not a Jew.
Constable: That's what I like about you, Tevye. You're always joking.
***
Motel [išvarant iš kaimo]: Rabbi, we've been waiting all our lives for the Messiah. Wouldn't now be a good time for Him to come?
Rabbi: We'll have to wait for him someplace else. Meanwhile, let's start packing.
***
Tevye [Dievui]: It may sound like I'm complaining, but I'm not. After all, with Your help, I'm starving to death.
***
Lazar Wolf: How is it going with you, Reb Tevye?
Tevye: How should it go?
Lazar Wolf: You are right.
Tevye: And you?
Lazar Wolf: The same.
Tevye: I'm sorry to hear that.
***
Nachum [prašydamas išmaldos]: Alms for the poor! Alms for the poor!
Lazar Wolf: Her, Nachum, here's one kopeck.
Nachum: One kopeck? Last week, you gave me two kopecks!
Lazar Wolf: I had a bad week.
Nachum: So? If YOU had a bad week, why should I suffer?

Beje, matyt minėtoji citata apie Topolį Notting Hill'e nebuvo atsitiktinė. Paveikslas, kurio kopija kabojo Viljamo kambaryje, ir kurio originalą turėjo Ana Skot - taip pat Marc'o Chagal'o: Nuotaka (La mariée).

O štai ką iš tos dainos padarė Gwen Stefani - Rich Girl (klipo neleidžia įdėt, tai pridedu tik nuorodą). Melodija ir žodžiai liko, o vertybės visiškai pakeistos, nieko neliko :-(

Instrumento ribos

Suprantu, kad kiekvieno instrumento galimybės beribės, bet kad žmogus prieitų taip arti ribų. Skirtingai nuo kitų "žmogaus-orkestro" tipo muzikantų, Andy McKee dar ir groja!



Gailiuosi, kad vaikystėj neišmokau groti gitara. Dabar turbūt jau valios trūksta (užtat dukra mokosi pati :-)). Bet liko dar klausymo malonumas. Beje, gal kas žinote, kur gauti normalų vaizdo įrašą iš Paco De Lucia, John McLaughlin & Al Di Meola - Friday Night in San Francisco? Niekur negaliu rasti. Kažką panašaus radau jutube, bet labai jau skurdžiai. Paco šitame įraše nuostabus.

Lietuvių ir portugalų kalbų bendrybė

Turiu bičiulį portugalą, ir kažkaip besišnekučiuodami atradom ir bendrą žodį. Kol kas, tiesa tik vieną.

aš myžu = eu mijo (bet kadangi portugalų kalboje 'j' tariama kaip 'ž', o 'o' - kaip 'u', tai ir išeina myžu.

Kadangi mūsų kalbos vis vien iš vienos prokalbės, tai gal tikrai šitame žodyje kažkas labai seno ir indoeuropietiško yra. Kaži, ką pasakytų kalbininkai?

Gal kas žinot daugiau keistų sutapimų, nebūtinai su portugalų kalba?

Netinkama nuotaika

Negalima žiūrėti komedijos, kai tam visai nėra nuotaikos. Net jei tikiesi, kad komedija nuotaiką praskaidrins, tik susigadinsi įspūdį. Vakar nuėjau kinan pasižiūrėti brolių Cohenų filmo Raising Arizona (1987) su dar jaunu Nicolas Cage. Puikiai pastatyta ir nufilmuota komedija. Geras scenarijus, išradingas filmavimas, paradoksų pilni dialogai dažnai nenusileidžia The Big Lebowsky (kurie man teikė mažiau džiaugsmo, nei norėtųsi, nes filmas buvo be jokių subtitrų, todėl grįžus teko skaityti dialogus. Pasidarė kur kas juokingiau. Brač, kaip dar reikia tobulinti savo anglų kalbą).
Bet kas labiausiai erzino - tai "tipo labai juokingos scenos", kai pvz., du tipai ką nors pamiršę būtinai turi ne mažiau kaip minutę rėkt ne savu balsu žiūrėdami vienas į kitą. Labai primena pigias sekmadienines komedijas vaikams apie mokyklą ar beisbolą. Na ir kas, kad puikiai nufilmuota.

Perkant balionus:
Evelle: Do they blow up in funny shapes?
Pardavėjas: Nope. Unless round's funny.

Level.lt šio filmo neparduoda :-(

Katinas

Šią mikronovelę parašiau daugiau kaip prieš 12 metų. Tačiau paskutinius porą metų ją prisimenu vis dažniau. Tam yra priežasčių, bet jas čia praleisiu. Prašom:

Katinas

Įsivaizduokime katiną. Drybsantį sau ramiai ant sofos ir laukiantį. Ne, ne laukiantį – tiesiog drybsantį – jis neturi ko laukti. Jo dienos ilgos, o dar naktys: visur suspės.

Kambarys beveik tuščias. Viename krašte senas pianinas, gerokai atitrauktas nuo sienos. Ant pianino tarp dulkių voliojasi keletas gaidų sąsiuvinių ir parvirtusi, išdžiūvusioj vyno baloj nepajudinamai prilipusi stiklinė. Sofa – sena ir išvargus, kurios vienas galas nutrintas daug daugiau nei antrasis – turbūt tik nuo katino ir negirgždėjo. Kambario sienos prisigėrusios seno ir jau nemalonaus nuorūkų kvapo, nors kartkartėmis palubėj dar nuvingiuoja šviežias dūmas. Visa ši sustingusi netvarka sakė čia kažkada virus audringą gyvenimą. Dabar tačiau beliko tik katinas.

Būna, kartais prasiveria kambario durys ir, nežinia nė kokiu tikslu, regis niekieno nepastebėta, net paties katino, į kambarį įeina moteris. Dažnai tokia paskubom įėjusi ir pasisukusi katino pusėn, net nepraverdama lūpų su nuostaba tylutėliai tarsteli „hmm“ ir prisėda ant sofos. Šalia katino, kuris dėmesio ar net sutikimo, jei šito iš jo galima tikėtis, ženklan gal tik ausį krusteli.

Katinas net nepraveria akių. Pirma neišlaiko atėjusioji. Pradžioje nedrąsiai perbraukia ranka katinui per nugarą, tarsi bijotų gyvulėlį išgąsdinti. Nors retai kuri pagalvoja apie katino baimes, dažniausiai rūpi tik, kad katinas nepašoktų iš vietos ir nebūtų be reikalo atsisėsta. Perbraukia per kailiuką dar sykį, ir visiškai aišku, kad viešnia bijo labiau nei pats katinas.

Šiluma, sklindanti nuo tingaus katino kūno net nepasakytum, kad vilioja, tačiau palengva nuramina. Ir tikrai būna keista, jei įsidrąsinusi viešnia, neva apgaulingai pataršiusi katinui pasmakrę, pačiupinėjusi apie sprandą, staiga nesugriebtų gyvulėlio ir su didelės pastangos žyme veide neužsikeltų jo ant kelių. Blogiausiu atveju, katinas, pajutęs prijaukintą būtybę, nepaliaujamai murkdamas, visą savo likusią stiprybę surinkęs standžion, styrančion kaip žvakė uodegon, pats užsiropščia šiai mielai būtybei ant kelių. Pažinti tęsiasi.

Ranka, braukiama katino kūnu, nugaros pabaigoje vis atsiremia į stangrų gumburį, kur prasideda uodega, tada švelniai nuslysta iki pat uodegos galiuko. Katinas murkia, ilgainiui viešnia net pamiršta katiną, pradeda mėgautis savo maloniais pojūčiais. Kitos net pradeda giliau kvėpuoti, tarsi besistengdamos įtraukti katino ramybę, nors nesupranta, kad šios ramybės nei plaučiuose, nei kaip kitaip neišsineš – viskas visada lieka šiame kambaryje. Dažna net nesusimąsto, kad tai ne ji daro malonę katinui, bet katinas jai. Lygiai kaip netikėtai atėjusi, viešnia netikėtai ir išeina su nusivylimo gaidele nukėlusi katiną nuo kelių. Ir tik viena kita išeidama tarsteli: „Ačiū, Katinai“.

Taip galėjo tęstis be galo; viešnias keisti kitos; galėjo kibirkščiuoti įelektrintas kailis, tačiau kažin kokią dieną kažin kas užtruko ilgėliau. Dar apėjo kambarį, išplėšė pridžiūvusią stiklinę iš vyno balos ir, pastačiusi ją, pirštu perbraukė dulkes ant pianino. Kiek pastovėjo ir greitom pasisukus išeidama smarkiau trinktelėjo durimis. Katinas išgirdo du kartus suklaksint spynos liežuvėlį: pirmą gal kiek neryžtingai, uždelsus, antrąjį kartą kur kas ryžtingiau. Katinas, berods, vėl tik ausį kryptelėjo: nesuprato. Tik po kelių dienų jis instinktyviai labiau parietė užpakalines kojytes, susispaudė į glaudesnį kamuoliuką. Bet jis tikrai nesuprato. Tai buvo kažkas nesuprantamo ir nepaaiškinamo jo katiniškom smegenėlėm. Ir jau buvo sunku pasakyti, ar jis dar ko laukė.

Durys daugiau nebeatsidarė.

Romano pabaiga

Šiandien pasielgiau kiek netradiciškai sau ir nuėjau į Cinémathèque - toks valdiškas Liuksemburgo kino teatras, kuriame rodo įvairius senus gerus filmus, režisierių retrospektyvas ir pan. Tai galėtų būti puiki siekiamybė Vilniaus Ozo videosalei. Suprantama, tame pinigų pertekusiame Liuksemburge Cinemateque yra tikrai puikiai išlaikoma.

Žiūrėtas filmas: The End of the Affair, pagal Grehem Greene romaną, kurio deja neskaičiau. Maurice Bendrix, 5-ojo dešimtmečio anglų rašytojas, vaidinamas Ralph Fiennes, išgyvena stiprų romaną su Sarah Miles (Julianne Moore) - Moriso draugo Henry (Stephen Rea) žmona. Atrodo, kad iš tokio įprasto siužeto nėra ko daug tikėtis, tačiau filme atskleista tokių aistros šuolių, kurių net negalėtum tikėtis. Nors vienas pažįstamas sakė: "Ai, mačiau, nuobodokas", tačiau nenuobodžiavau nė minutės (na gal porą minučių). Tiesą sakant, filmas privertė ir asmeniškai išgyventi nemažai dalykų. Be to, šiek tiek pasūdytas anglišku humoru (ne vien juokeliai, kurių nedaug, bet mąstysena).
Dar man labai patiko filmavimas. Nors filmas sukurtas 1999, tačiau vaizdas jame toks gilus kaip senuose filmuose. Jei pamenat kažkokį paslaptingą švytėjimą apie aktorius filme Casablanca, tai čia pasiektas panašus efektas. Ak, tie visagaliai dūmai :-). Kažkada studijų metais teko nešioti dūmų uždangą po filmavimo aikštelę (kadangi filmas buvo labai biudžetinis, tai tebuvo paprasta dūminė šaškė balėjoje, su kuria bėgiojau po filmavimo aikštelę - veidą graužė kaip reikiant), tai labai gerai žinau dūmų efektą vaizdui.
Rekomenduočiau stipresnio meilės jausmo ištroškusiems.

Bitute pilkoji

Prieš porą mėnesių rašiau apie liaudies ir autentišką muziką. Ten minėjau dainą, kurios pagrindinis motyvas man labai primena Bitute pilkoji. Tad štai toji daina: The Verve Bitter Sweet Symphony

nebeprisikiskiakoputeliaudovameme

Ieškodamas "to ilgiausio" lietuviško žodžio internete aptikau gramatinių keistenybių. Pavadinime paminėtą žodį aptikau kažkokiame forume. O vakar vienotokio paskatintas užsukau į www.eblog.lt ir atradau netgi adresą su šiuo žodžiu: http://eblog.lt/nebeprisikiskiakoputeliaudovameme.

Gal reikėtų kiek daugiau dėmesio skirti paties adreso užrašymui? Neminint to, kad pavadinime "s" praleista (hmm, vis dėlto paminėjau), pats žodis sudarytas nemokšiškai, kartu suplakant tariamosios nuosakos (-mėme) ir būtojo kartinio laiko (-dav-, nors čia ir parašyta -dov-) priesagas. Teisinga forma būtų "prisikiškiakopūsteliautumėme". Tad šis žodis nelabai ką ir reiškia.

Ilgiausias realiai vartotinas kiškio kopūstų vedinys galėtų būti nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems (37 raidės, formaliai ilgesnė forma yra nebeprisikiškiakopūsteliaujančiuosiuose (39), tačiau asmenų pavadinimai vargiai vartojami vietininko linksniu - pakvimpa mėsomis ir prozektoriumu.

Nemažai kalbų turi ir ilgesnių žodžių (vokiečių, švedų), tačiau jų gramatikos ypatybės leidžia sudurstyti žodžius iš daugelio šaknų (pvz., švediškai "Spårvagnsaktiebolagsskensmutsskutarefackföreningspersonals-
beklädnadsförrådsförvaltaren"(86) reiškia "asmuo, kompanijos pasamdytas prižiūrėti, kad traukinių sėdynės būtų švarios ir apvilktos"

Lietuviškas žodis ypatingas tuo, kad dvi šaknys -kiškiakopūst- sudaro vos 12 raidžių. Likė trys ketvirčiai žodžio yra priešdėliai, priesagos ir galūnė.

Gal kas sugalvotų dar ilgesnę šio žodžio formą?