Katinas

Šią mikronovelę parašiau daugiau kaip prieš 12 metų. Tačiau paskutinius porą metų ją prisimenu vis dažniau. Tam yra priežasčių, bet jas čia praleisiu. Prašom:

Katinas

Įsivaizduokime katiną. Drybsantį sau ramiai ant sofos ir laukiantį. Ne, ne laukiantį – tiesiog drybsantį – jis neturi ko laukti. Jo dienos ilgos, o dar naktys: visur suspės.

Kambarys beveik tuščias. Viename krašte senas pianinas, gerokai atitrauktas nuo sienos. Ant pianino tarp dulkių voliojasi keletas gaidų sąsiuvinių ir parvirtusi, išdžiūvusioj vyno baloj nepajudinamai prilipusi stiklinė. Sofa – sena ir išvargus, kurios vienas galas nutrintas daug daugiau nei antrasis – turbūt tik nuo katino ir negirgždėjo. Kambario sienos prisigėrusios seno ir jau nemalonaus nuorūkų kvapo, nors kartkartėmis palubėj dar nuvingiuoja šviežias dūmas. Visa ši sustingusi netvarka sakė čia kažkada virus audringą gyvenimą. Dabar tačiau beliko tik katinas.

Būna, kartais prasiveria kambario durys ir, nežinia nė kokiu tikslu, regis niekieno nepastebėta, net paties katino, į kambarį įeina moteris. Dažnai tokia paskubom įėjusi ir pasisukusi katino pusėn, net nepraverdama lūpų su nuostaba tylutėliai tarsteli „hmm“ ir prisėda ant sofos. Šalia katino, kuris dėmesio ar net sutikimo, jei šito iš jo galima tikėtis, ženklan gal tik ausį krusteli.

Katinas net nepraveria akių. Pirma neišlaiko atėjusioji. Pradžioje nedrąsiai perbraukia ranka katinui per nugarą, tarsi bijotų gyvulėlį išgąsdinti. Nors retai kuri pagalvoja apie katino baimes, dažniausiai rūpi tik, kad katinas nepašoktų iš vietos ir nebūtų be reikalo atsisėsta. Perbraukia per kailiuką dar sykį, ir visiškai aišku, kad viešnia bijo labiau nei pats katinas.

Šiluma, sklindanti nuo tingaus katino kūno net nepasakytum, kad vilioja, tačiau palengva nuramina. Ir tikrai būna keista, jei įsidrąsinusi viešnia, neva apgaulingai pataršiusi katinui pasmakrę, pačiupinėjusi apie sprandą, staiga nesugriebtų gyvulėlio ir su didelės pastangos žyme veide neužsikeltų jo ant kelių. Blogiausiu atveju, katinas, pajutęs prijaukintą būtybę, nepaliaujamai murkdamas, visą savo likusią stiprybę surinkęs standžion, styrančion kaip žvakė uodegon, pats užsiropščia šiai mielai būtybei ant kelių. Pažinti tęsiasi.

Ranka, braukiama katino kūnu, nugaros pabaigoje vis atsiremia į stangrų gumburį, kur prasideda uodega, tada švelniai nuslysta iki pat uodegos galiuko. Katinas murkia, ilgainiui viešnia net pamiršta katiną, pradeda mėgautis savo maloniais pojūčiais. Kitos net pradeda giliau kvėpuoti, tarsi besistengdamos įtraukti katino ramybę, nors nesupranta, kad šios ramybės nei plaučiuose, nei kaip kitaip neišsineš – viskas visada lieka šiame kambaryje. Dažna net nesusimąsto, kad tai ne ji daro malonę katinui, bet katinas jai. Lygiai kaip netikėtai atėjusi, viešnia netikėtai ir išeina su nusivylimo gaidele nukėlusi katiną nuo kelių. Ir tik viena kita išeidama tarsteli: „Ačiū, Katinai“.

Taip galėjo tęstis be galo; viešnias keisti kitos; galėjo kibirkščiuoti įelektrintas kailis, tačiau kažin kokią dieną kažin kas užtruko ilgėliau. Dar apėjo kambarį, išplėšė pridžiūvusią stiklinę iš vyno balos ir, pastačiusi ją, pirštu perbraukė dulkes ant pianino. Kiek pastovėjo ir greitom pasisukus išeidama smarkiau trinktelėjo durimis. Katinas išgirdo du kartus suklaksint spynos liežuvėlį: pirmą gal kiek neryžtingai, uždelsus, antrąjį kartą kur kas ryžtingiau. Katinas, berods, vėl tik ausį kryptelėjo: nesuprato. Tik po kelių dienų jis instinktyviai labiau parietė užpakalines kojytes, susispaudė į glaudesnį kamuoliuką. Bet jis tikrai nesuprato. Tai buvo kažkas nesuprantamo ir nepaaiškinamo jo katiniškom smegenėlėm. Ir jau buvo sunku pasakyti, ar jis dar ko laukė.

Durys daugiau nebeatsidarė.