Laimė

Vakar važiavom su sūnum (13 m) iš Liuksemburgo į Lietuvą ir gausiai klausėm muzikos. Labai gausiai. Ir kai išklausėm Metallicos Nothing Else Metters, sūnus pasakė: Man yra du gabalai - šitas ir Aquas de Marco.
Bliamba aš jau maniau, kad jis - prarastoji kartas su visais TCK ir Shuffle. Bet šitie žodžiai mane pribaigė. Net didžiuojuos juo. That's my boy!

Somebody

Nebuvau mirtinas Depechų fanas (na gal tik albumas Songs of Faith and Devotion buvo sukamas ištisai kurį laiką). Šiandien tūkstantąjį (dėl kai kurių priežasčių) kartą prisiminiau DM dainą Somebody. Bet niekada jos nebuvau matęs. Nuėjau į jutūbą ir štai:



Brač, net nemaniau, kad ne Deivas dainuoja.
Paskaičau komentarus. Koks gi aš neoriginalus:

1. this is their most beautiful song. this reminds me of a girl named debbie who i never had the courage to say how i really felt.

2. I agree. It reminds me of my first love.

ir taip toliau.

Bet daina man vis vien nereali.

Kovo vanduo

Straipsnelį skiriu tiems, kurie MYLI Bossa Nova. Daina - Aquas de Marco (Kovo vandenys). Iki šiol buvau girdėjęs tik pakankamai standartinę versiją, panašią į šią:



Bet prieš keletą dienų iš vieno bičiulio gavau kompaktą atsitiktine tvarka parinktų retesnių ar gražesnių bossa nova'ų. Užsikabinau už vienos: Antonio Jobim ir Elis Regina (sk. Eliš Režyna).

Persirgęs ja, užsikabinau ir už kitos tos pačios dainos versijos: David Byrne ir Marisa Monte. Šioji mane išvis pribloškė: Bossa Nova ir New Wave sintezė (abu reiškia maždaug tą patį lingvistiškai, tačiau ne muzikos pasaulyje).
Pradėjau ieškoti daugiau muzikos su Byrne su Monte. NIEKO! Atrodo, tai buvo proginis įrašas.

Beje, anuos du, jei kas pageidautų, galėčiau atsiųsti. Rašykit į komentarus, bijau dėt nuorodas.

Taigi, beieškodamas Byrne/Monte aptikau nuostabių dalykų, kurie man visą naktį miegot nedavė. Visų pirmiausia: dar pora variantų nuo Jobim ir Regina. Ankstyvesnis - dar iš tų laikų kai šukuosenos ir marškinėliai buvo lygiai taip svarbu kaip ir muzika:



Nedaug skiriasi nuo paties pirmojo pavyzdžio, tiesa? Antrasis jų duetas įrašytas gal po 15-20 metų, man kur kas nuoširdesnis ir tikresnis. Pirmoje dainos dalyje neglai atitraukti akių nuo Elis gestikuliavimo ir mimikos. Antroje dalyje (montažas?) Elis rankoje atsiranda cigaretė. Dainai tai netrukdo, tik padeda. (Iš tiesų Elis mirė nuo perdozavimo, ir jos mirtis buvo nacionalinė nelaimė Brazilijoje.



Dainos branda čia: vėl Elis Regina. Veidas - šventosios. Verkiau:



Jei kam įdomu (kadangi angliška versija iš tikrųjų skiriasi nuo portugališkos. Kadangi pietų ir šiaurės pusrutuliuose kovo vanduo reiškia visai ką kita - apie tai galit pasiskaityti wikipedijoje), čia yra tas pats klipas tik su angliškais tiksliai išverstais subtitrais, tik vaizdas trūkčioja):



Paskutinis variantas, mane sužavėjęs ne mažiau nei Elis, - nepažįstamos merginos iš Čikagos. Ji net ne brazilė ar portugalė. Tačiau kol kas nemačiau nieko geresnio, kas galėtų prilygti Elis:



Gėris dar egzistuoja.

Muzika ir lietuvių liaudies (autentiška) muzika. II dalis

Vakar radau komentarą straipsnio (Muzika ir lietuvių liaudies (autentiška) muzika), parašyto prieš metus. Kadangi jis nuo anonimo, bet keistai asmeniškas. Nutariau jį paskelbti čia ir atsakyti viešai. Taigi, komentaras:

------
Labai juokinga, kai kažkoks dundukas su asmenybės kompleksu, bijantis pakviesti nešokančią parašo straipsnį apie lietuvių folklorą, nors apskritai su juo niekada gyvenime nėra susidūręs ir nieko apie jį nenutuokia. Vuruk, tai ką čia parašei į straispnį yra visiškas absurdas.

Folkloras, folkloro ansambliai ir klubai yra tam tikra kultūrinė terpė, kurioje gyvena labai daug įvairių žmonių. Tai yra subtilios tradicijos, kuriose ne tik gyvenimo pasaulėžiūra, vertybės, bet ir įvairiausios techninės subtilybės: improvizacija, melizmatika, regioniniai balso statymo ypatumai. Tik Žmogus daug laiko su tuo gyvenantis gali autentiškai į folklorą įsijausti. Visą gilų etnokultūrinį judėjimą galima praktiškai priskirti religiniui. Šis kultūrinė terpė turi savo tūkstantmetę etiką, iš kartos į kartą (šimtus o gal tūkstančius) metų perduodamą išmintį lyrinėj ir prozinėj formoj, amatus, menus, šventes su apeigomis. Visi instrumentalistai grodami improvizuoja ir sukuria savo stilių, visi patyrę dainininkai sugeba improvizuoti etninėmis manieromis ir kurti naujas dainas (aišku reikia skirti žanrą nuo kokios kalendorinės apeiginės giesmės ir nuo šiaip dainos)
--------

Atsakau:
Dar juokingiau, kai vadini mane dunduku, bet bijai pasirašyt. Iš pateiktų detalių sprendžiu, kad aš tamstą pažįstu. Gal net labai gerai pažįstu. Bet velniai nematė tų asmeniškumų.

Aš nebijau pakviesti nešokančios. Man tiesiog nesmagu ir nemalonu žiūrėti, kaip per RENGINIUS žmonės prievarta traukiami į ratelius. Rateliai apskritai nėra mano mėgiamas žanras. Man šokis - labiau dviejų sielų kalba. Bet ne apie tai.

Bet kad tamsta neskaitai teksto, tai yra negerai. Aš gi rašiau, kad NESU didelis liaudies muzikos (lm) mėgėjas. Vadinasi ir daug dalykų apie tai nežinau. Bet aš ir nerašiau, kad išmanau. Iškart pasakiau. Tik parašiau savo nuomonę apie TOKIO TIPO koncertus.

Aš bet kokią muziką priimu visu kūnu. Ir šokis man yra dažnu atveju neatsiejama muzikos dalis. Kūnas pats eina šokt. Tik į ratelius pagal komandą neina. Atsiprašau dėl to.

Absoliučiai sutinku su visa tavo antra pastraipa. Net galiu pasakyt, kad man labai patiko, kaip parašyta, širdies įdėta. Bet ar kur nors mano straipsnyje yra koks nors prieštaravimas tamstos tekstui??

Aš esu UŽ autentišką muziką, atliekamą autentiškoje aplinkoje, autentiškomis sąlygomis, o ne kažkokius spektaklius.

Aš nė neneigiau savo straipsnyje jokių folkloro klubų. Manau, kad tokie klubai yra gerai. Mano mylima sesuo (paskelbusi čia puikų straipnį Kompiuteriniai žaidimai ir vaikų piešiniai) moka ir dainuoja šimtus lietuvių liaudies dainų, vaikams seka, o ne skaito pasakas, tyrinėja lietuvių mitologiją. Tačiau jai net nereikia jokių folkloro būrelių. Ji tiesiog tuo gyvena. Ir man tai yra žiauriai gražu.

Man yra gražu, kai žmonės vakarais susirenka padainuoti. Ir dažniausiai atveju jie dainuoja natūraliau nei koks ansamblis per koncertą. Manau, kad ir tamsta taip darai. Ir tai yra gerai. Bet tokie koncertai, po kurio aš parašiau minėtą straipsnį, yra siaubas (išskyrus mano minėtą karo baladę).

Beje, tamsta komentare minejai improvizaciją, šimtametę (tūkstantmetę) etikos tradiciją. Ar tame koncerte buvo nors lašelis to???

Paskaityk Kramtuko, buvusio tame koncerte, komentarą (pats pirmas po pirminio straipsnio). Kadangi tamsta taip gerai pažįsti mane, tai spėju, kad ir tą komentatorių labai gerai pažįsti. Net spėju, kad ji(s) yra labai gera tavo draugė(as).

Ir šiaip, man regis, nei tamsta straipsnį iki galo perskaitei, nei kitus komentarus. Tiesiog šiaip piktumas užėjo.
-------

Dar kartu ir komentatoriui Robertui atsakysiu. Lietuvos ansamblis savotiškai yra gerai. Tai rinkos dėsnis: yra rinka, atsiranda jai ir produktas. Moisejevas pasiūlė tokį produktą (su akrobatikos elementais. Bet kiek jie autentiški?). Tas pats ir Lietuvos ansamblyje. Profesionalumas aukščiausio lygio, bet kiek jam autentikos? Tai yra muzikos verslas.

Gal kas prisimenat gražų lietuvišką XIX a. pab. romansą "Vėl gegužio žiedai". Žinau, su autentika tai neturi nieko bendro. Tai verslas. Bet juk originaliai romansas buvo autentiškas. Kažkada.

Para machucar meu coração

Tiems, kuriuos nors truputėlaitį užkabina bossa nova, tikrai reiktų paklausyti šito. Viena iš nedaugelio tų labai gražių bossų, sukurta ne Tomo Jobimo. Autorius - Ary Barroso.

Nereali muzikinė dėžutė

Visai netyčia ieškodamas vieno mažiau žinomo atlikėjo aptikau puikią radijo svetainę Musicovery. Muziką gali rinktis pagal nuotaiką, laikotarpį. Prisiderint susijusią muziką. Sumokėjęs 4 USD, gali sudarinėti mėgiamų ir nemėgiamų dainų sąrašus.
Ideali svetainė norintiems geriau pažinti muzikos sąsajas.
Viena pastaba. Naudojantis Firefox, jei tik svetainės langas nebeaktyvus, muzika nutyla. Su IE veikia puikiai. Keista?

Miriam Makeba ir "click" kalba

Neseniai iš draugo portugalo pasiskolinau pakankamai popsinį afrikietišką albumą, kurį jis kažkada atsivežė iš Mozambiko. Bet dainininkės Miriam Makeba daina įstrigo ne tik tuo, kad labai graži, bet ir vadinamąja "click" kalba. Žymiai greitesnę dainos versiją su kalbos paaiškinimais radau jutube, bet neleidžia įterpti, tad eikite čia.

Instrumento ribos

Suprantu, kad kiekvieno instrumento galimybės beribės, bet kad žmogus prieitų taip arti ribų. Skirtingai nuo kitų "žmogaus-orkestro" tipo muzikantų, Andy McKee dar ir groja!



Gailiuosi, kad vaikystėj neišmokau groti gitara. Dabar turbūt jau valios trūksta (užtat dukra mokosi pati :-)). Bet liko dar klausymo malonumas. Beje, gal kas žinote, kur gauti normalų vaizdo įrašą iš Paco De Lucia, John McLaughlin & Al Di Meola - Friday Night in San Francisco? Niekur negaliu rasti. Kažką panašaus radau jutube, bet labai jau skurdžiai. Paco šitame įraše nuostabus.

Bitute pilkoji

Prieš porą mėnesių rašiau apie liaudies ir autentišką muziką. Ten minėjau dainą, kurios pagrindinis motyvas man labai primena Bitute pilkoji. Tad štai toji daina: The Verve Bitter Sweet Symphony

Muzika ir lietuvių liaudies (autentiška) muzika

Tarsi kokia priešprieša, a? Šios mintys užrašytos užvakar apsilankius VDU liaudies muzikos ansamblio koncerte. Viskas buvo įprasta (ko galima tikėtis iš tokio koncerto) ir gana neblogai, nes kolektyvas tikrai geras. Bet rašysiu ne apie šį koncertą ir ne apie šį kolektyvą.

Rašysiu apie šią muziką. Iškart pasakysiu, puikiai žinau, kad lietuvių dainos įrašytos į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, kad karo dainos laikomos lietuvių nacionaliniu epu (kaip Kalevala, Beovulfas ar pan.), tačiau nesu didelis liaudies muzikos mylėtojas, o dar labiau nemėgstu lankytis tokiuose koncertuose (snobas, velniai mane griebtų). Kodėl?

1. Tokiuose koncertuose visuomet jaučiu netikrumą. Visi tie suderinti judesiai scenoje, programa, surepetuotas dainų eiliškumas, o dar neduokdie koks pranešėjas man rėkte rėkia - netikėk. Taip ir regiu, kaip XVII amžiaus lietuviai kaime per kokią darbymečio šventę surengia liaudies dainų vakarą, repetuoja prieš tai. Kiekviena atskirai paimta daina - gerai, o koncertas - blogai. Beje, šiame koncerte išgirdau nuostabaus grožio karo dainą, kurią atliko vaikinas su kanklėmis solo. Va čia tai buvo gabalas. Jis dainuoja ir tu juo tiki.

2. Prievarta. Paskutiniu metu vakaronėse pastebiu jos mažiau (europėjam?), tačiau jau nuo seno karo šūkis "Šokantys kviečia nešokančius" mane verčia susigūžti ir pasidaryti nematomu arba bėgti parūkyti. Blogiausia, kad priešiniesi automatiškai. Būna ir tokių šokių, kuriuos mielai pašoktum, tačiau jau po to neini iš principo.

3. Teroras šeimose. Pasakiau, kad nenoriu eiti į šį koncertą ir išgirdau, kad "jo, visi jau ir taip seniai žino, kad aš nebe lietuvis". Ėjau ne dėl šios priežasties, o dėl to, kad kompanija taip vėlinosi, kad tik aš galėjau pakankamai greit nuvežt. Ir nepasigailėjau vien dėl tos minėtos baladės. Tiktai.

Pastaba dėl pirmo punkto. Ir per šį koncertą "žavus" ir pakankamai "mean" pranešėjas aiškino, kaip šitos dainos buvo užrašytos etnografinėse ekspedicijose, kaip šis ansamblis yra apsirengęs keturių Lietuvos regionų drabužiais ir pan. Tai vat ir suprask dabar: žmonės apsirengę tais įvairiais drabužiais ir dainuoja, kaip programoje pasakyta, prūsišką dainą. Daina visai graži, nieko negaliu pasakyti, bet kuo čia dėti tie keturių regionų drabužiai? Tokių dirbtinumų nesuprantu.
Sakyčiau, nesuprantu, kai tokios dainos atliekamos scenoje. Tačiau prieš porą metų buvau įstabiame Juozo Rimo koncerte, kur jis a capella dainavo liaudies dainas. Per porą dainų net ašarą nuritinau. Bet ir buvo justi, kad žmogus visas atsiduoda dainai, o ne stengiasi kuo geriau atlikti kūrinį. Čia glūdi didelis skirtumas. Tai buvo JO, o ne liaudies daina.
Šiaip liūdna, kaip vestuvių dainą dainuoja scenoje, o ne per vestuves.

I. Tad atėjau prie pirmos tezės: liaudies dainas reikia dainuoti, o ne saugoti. Jei atlikėjas tik atlieka tai, kas užrašyta magnetofono juostelėje ekspedicijos metu, jis NEPRATĘSIA tradicijos. Tas užrašytas kūrinys NEABEJOTINAI turi vertę. Bet jis turi būti atrama tolesnei kūrybai. Koncerte nuskambėjo viena puiki skudutinė sutartinė. Truko ne ilgiau kaip minutę. Iš jos, nieko per daug nekeičiant, gi galima padaryti kūrinį, pagal kurį šokt norėtųsi. Bet, kaip supratau, buvo atlikta pagal juostelę. Jau kas kas, o instrumentinė muzika yra 100 proc. kūryba.
Štai indiškas kūrinėlis (kiti sakys, va indai turi labai savitą harmoniją, jiems lengva žaisti tokiais dalykais). Bet klausydamas jo matai, kad žmogus gyvena tuo, ką groja ir jau tikrai KURIA tais motyvais neprarasdamas indiškumo. Tai aš vadinu gyva muzika. Youtube paklausiau "folk tune". Ir štai atsakymas. Bansuri fleita.



II. Antra tezė. Atskiri liaudies muzikos žanrai jau yra mirę, kai kurie mirs labai greitai. Žiauru? Kada paskutinį kartą girdėjot krikštynų dainą? Aš irgi.
Ilgiausiai turėtų gyvuoti Kalendorinių apeigų, vestuvių ir vaišių dainos. Dar gal lopšinės (aš nekalbu apie XIX a. romansus, kaip antai "Ko liūdi, berželi, ko liūdi".
Darbo, karo, mitologinės dainos iš esmės yra pasmerktos. Jos išliks kaip Beovulfas, kurio niekas nebeskaito.
Bet štai kas. Karo dainos labai melodingos (kaip ir ta mano anksčiau minėta baladė). Sutartinės be galo ritmingos. Tai yra pagrindas! Prisiminkit airių šokius (gerai jau, nuvalkiotas pavyzdys, bet airiška kultūra dėl to klesti). O karo dainos? kas tai? Europoje buvo riterių ir trubadūrų laikai. Pamėginkit įsivaizduoti jauną gitarasta lavinantį pirštus lietuvių karo balade:


Greensleeves

O štai lietuvių vaišių daina (geresnė aranžuotė ir intonavimas tikrai praverstų). Jonas. Alaus alaus



Beje, darbo dainos (tarp jų daug sutartinių), manyčiau, turi ateitį vien dėl savo ypatingos ritmikos (kiekvienam darbui savita; o spragilais pavanosim). Nepaisant to, kad sunku įsvaizduoti maximos kasininkes dainuojančias :-)

Kitas dalykas, kai dainos dainuojamos progomis, o klausytojai iš to mokosi. Tai ir yra pats tikriausias tęstinumas.

III. Trečia tezė. Harmonija, melodika (ne melodija) ir tekstai yra pagrindas. Juo ir naudokimės. Beje, lietuviai iš tikrųjų turi savitą melodiką (tik ne "Du gaideliai", žinoma) ir mažųjų tercijų bei sekundų harmoniją.
Jau net neminėsiu lotynų šalių, kojos pačios kilnojasi. Bet pavyzdžiui žydai. Štai hanukos daina, atliekama instrumentų dirbtuvėje. gražiausia tai, kad žmonės dainuoja dėl to, kad jiems malonu, o ne dėl to, kad nori pasirodyti:

Hanukos daina


Toliau - palyginti nauja kubiečių liaudies daina. Kas pasakys, kad ji neautentiškai skamba? Buena Vista Social Club (buvau įdėjęs video ir čia, tačiau dabar to nebeleidžia. Teks eit tiesiai paklausyt.



IV. Ketvirta tezė. Kiekvienas muzikos kūrinys gyvas kartoje tiek, kiek jame telpa tos kartos vertybių. Ypač pasiseka, jei kūrinys tampa ikona. "Gallows pole" - dainavo bluesmenai, džiazmenai, o įkvėpimą dar 4-5 kartoms suteikė Led Zeppelin:



Lietuviams tai buvo Velnio nuotaka



Lietuviai turbūt nemoka saugot savo vertybių. Žydas Viačeslavas Ganelinas turėjo pasirūpint sudėt lietuvių sutartines ir išdaigišką muziką į kultinį kūrinį.

V. Penkta tezė. Žaidimas. Labiausiai diskutuotina ir plačiausia sfera. Tikrai nemažai buvo bandymų padžiazuoti liaudies dainų temomis. Tačiau dažniausiai girdimas fonas (IMHO) yra "pažiūrėkit, kaip mes pavarom šita tema".
O pamėginkit pasirungti su ankstyvuoju Bjork laikotarpiu. Paprašytas sudaryti mylimiausių dainų 50-uką, būtinai įrašyčiau ir Bjork "Gling Glo". Galbūt čia daug lemia lolitiškas vokalo seksualumas ir išdykumas, tačiau ši daina yra ne kas kita, o džiazinė islandų dainos interpretacija. Daugiau apie Gling Glo.



O klausydami Martyno Levickio, ar matote Martyną Levickį?



Štai geras ir teigiamas pavyzdys: eurovizinis Strazdas, pagardintas Lino Rimšos ritmikos takeliu. Įstabus kūrinys (aš esu iš tų, kuris tiki, kad praėjus trejiems metams belgai su panašiu kūriniu antrą vietą laimėjo. tiesiog mes pralenkėm laiką):



tiek įstabus, kad sulaukia gražių parodijų:



IŠVADA:
Jei mes patys nieko nedarysim su liaudies dainomis, o tik dainuosim konservus, tą muziką būtinai pasičiups kiti ir pavadins pvz. African Marketplace (gal pavyks iš čia pagrot) Kodėl klausydamas šito kūrinio taip ir matau pvz. Trimito merginas šokančias pagal kokio Šimkaus harmonizuotą lietuvių liaudies dainą. Gal čia tik mano asmeninis įsivaizdavimas? Arba sukurs kokią dainą kaip dabar kad per radiją nuolat leidžiamą, kas yra tiksli "Bitute pilkoji" kopija. Tik dar neatsekiau pavadinimo. Kai atseksiu, parašysiu.
O gal ir patys ką nors suimprovizuosim: