Spiga

Muzika ir lietuvių liaudies (autentiška) muzika

Tarsi kokia priešprieša, a? Šios mintys užrašytos užvakar apsilankius VDU liaudies muzikos ansamblio koncerte. Viskas buvo įprasta (ko galima tikėtis iš tokio koncerto) ir gana neblogai, nes kolektyvas tikrai geras. Bet rašysiu ne apie šį koncertą ir ne apie šį kolektyvą.

Rašysiu apie šią muziką. Iškart pasakysiu, puikiai žinau, kad lietuvių dainos įrašytos į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, kad karo dainos laikomos lietuvių nacionaliniu epu (kaip Kalevala, Beovulfas ar pan.), tačiau nesu didelis liaudies muzikos mylėtojas, o dar labiau nemėgstu lankytis tokiuose koncertuose (snobas, velniai mane griebtų). Kodėl?

1. Tokiuose koncertuose visuomet jaučiu netikrumą. Visi tie suderinti judesiai scenoje, programa, surepetuotas dainų eiliškumas, o dar neduokdie koks pranešėjas man rėkte rėkia - netikėk. Taip ir regiu, kaip XVII amžiaus lietuviai kaime per kokią darbymečio šventę surengia liaudies dainų vakarą, repetuoja prieš tai. Kiekviena atskirai paimta daina - gerai, o koncertas - blogai. Beje, šiame koncerte išgirdau nuostabaus grožio karo dainą, kurią atliko vaikinas su kanklėmis solo. Va čia tai buvo gabalas. Jis dainuoja ir tu juo tiki.

2. Prievarta. Paskutiniu metu vakaronėse pastebiu jos mažiau (europėjam?), tačiau jau nuo seno karo šūkis "Šokantys kviečia nešokančius" mane verčia susigūžti ir pasidaryti nematomu arba bėgti parūkyti. Blogiausia, kad priešiniesi automatiškai. Būna ir tokių šokių, kuriuos mielai pašoktum, tačiau jau po to neini iš principo.

3. Teroras šeimose. Pasakiau, kad nenoriu eiti į šį koncertą ir išgirdau, kad "jo, visi jau ir taip seniai žino, kad aš nebe lietuvis". Ėjau ne dėl šios priežasties, o dėl to, kad kompanija taip vėlinosi, kad tik aš galėjau pakankamai greit nuvežt. Ir nepasigailėjau vien dėl tos minėtos baladės. Tiktai.

Pastaba dėl pirmo punkto. Ir per šį koncertą "žavus" ir pakankamai "mean" pranešėjas aiškino, kaip šitos dainos buvo užrašytos etnografinėse ekspedicijose, kaip šis ansamblis yra apsirengęs keturių Lietuvos regionų drabužiais ir pan. Tai vat ir suprask dabar: žmonės apsirengę tais įvairiais drabužiais ir dainuoja, kaip programoje pasakyta, prūsišką dainą. Daina visai graži, nieko negaliu pasakyti, bet kuo čia dėti tie keturių regionų drabužiai? Tokių dirbtinumų nesuprantu.
Sakyčiau, nesuprantu, kai tokios dainos atliekamos scenoje. Tačiau prieš porą metų buvau įstabiame Juozo Rimo koncerte, kur jis a capella dainavo liaudies dainas. Per porą dainų net ašarą nuritinau. Bet ir buvo justi, kad žmogus visas atsiduoda dainai, o ne stengiasi kuo geriau atlikti kūrinį. Čia glūdi didelis skirtumas. Tai buvo JO, o ne liaudies daina.
Šiaip liūdna, kaip vestuvių dainą dainuoja scenoje, o ne per vestuves.

I. Tad atėjau prie pirmos tezės: liaudies dainas reikia dainuoti, o ne saugoti. Jei atlikėjas tik atlieka tai, kas užrašyta magnetofono juostelėje ekspedicijos metu, jis NEPRATĘSIA tradicijos. Tas užrašytas kūrinys NEABEJOTINAI turi vertę. Bet jis turi būti atrama tolesnei kūrybai. Koncerte nuskambėjo viena puiki skudutinė sutartinė. Truko ne ilgiau kaip minutę. Iš jos, nieko per daug nekeičiant, gi galima padaryti kūrinį, pagal kurį šokt norėtųsi. Bet, kaip supratau, buvo atlikta pagal juostelę. Jau kas kas, o instrumentinė muzika yra 100 proc. kūryba.
Štai indiškas kūrinėlis (kiti sakys, va indai turi labai savitą harmoniją, jiems lengva žaisti tokiais dalykais). Bet klausydamas jo matai, kad žmogus gyvena tuo, ką groja ir jau tikrai KURIA tais motyvais neprarasdamas indiškumo. Tai aš vadinu gyva muzika. Youtube paklausiau "folk tune". Ir štai atsakymas. Bansuri fleita.



II. Antra tezė. Atskiri liaudies muzikos žanrai jau yra mirę, kai kurie mirs labai greitai. Žiauru? Kada paskutinį kartą girdėjot krikštynų dainą? Aš irgi.
Ilgiausiai turėtų gyvuoti Kalendorinių apeigų, vestuvių ir vaišių dainos. Dar gal lopšinės (aš nekalbu apie XIX a. romansus, kaip antai "Ko liūdi, berželi, ko liūdi".
Darbo, karo, mitologinės dainos iš esmės yra pasmerktos. Jos išliks kaip Beovulfas, kurio niekas nebeskaito.
Bet štai kas. Karo dainos labai melodingos (kaip ir ta mano anksčiau minėta baladė). Sutartinės be galo ritmingos. Tai yra pagrindas! Prisiminkit airių šokius (gerai jau, nuvalkiotas pavyzdys, bet airiška kultūra dėl to klesti). O karo dainos? kas tai? Europoje buvo riterių ir trubadūrų laikai. Pamėginkit įsivaizduoti jauną gitarasta lavinantį pirštus lietuvių karo balade:


Greensleeves

O štai lietuvių vaišių daina (geresnė aranžuotė ir intonavimas tikrai praverstų). Jonas. Alaus alaus



Beje, darbo dainos (tarp jų daug sutartinių), manyčiau, turi ateitį vien dėl savo ypatingos ritmikos (kiekvienam darbui savita; o spragilais pavanosim). Nepaisant to, kad sunku įsvaizduoti maximos kasininkes dainuojančias :-)

Kitas dalykas, kai dainos dainuojamos progomis, o klausytojai iš to mokosi. Tai ir yra pats tikriausias tęstinumas.

III. Trečia tezė. Harmonija, melodika (ne melodija) ir tekstai yra pagrindas. Juo ir naudokimės. Beje, lietuviai iš tikrųjų turi savitą melodiką (tik ne "Du gaideliai", žinoma) ir mažųjų tercijų bei sekundų harmoniją.
Jau net neminėsiu lotynų šalių, kojos pačios kilnojasi. Bet pavyzdžiui žydai. Štai hanukos daina, atliekama instrumentų dirbtuvėje. gražiausia tai, kad žmonės dainuoja dėl to, kad jiems malonu, o ne dėl to, kad nori pasirodyti:

Hanukos daina


Toliau - palyginti nauja kubiečių liaudies daina. Kas pasakys, kad ji neautentiškai skamba? Buena Vista Social Club (buvau įdėjęs video ir čia, tačiau dabar to nebeleidžia. Teks eit tiesiai paklausyt.



IV. Ketvirta tezė. Kiekvienas muzikos kūrinys gyvas kartoje tiek, kiek jame telpa tos kartos vertybių. Ypač pasiseka, jei kūrinys tampa ikona. "Gallows pole" - dainavo bluesmenai, džiazmenai, o įkvėpimą dar 4-5 kartoms suteikė Led Zeppelin:



Lietuviams tai buvo Velnio nuotaka



Lietuviai turbūt nemoka saugot savo vertybių. Žydas Viačeslavas Ganelinas turėjo pasirūpint sudėt lietuvių sutartines ir išdaigišką muziką į kultinį kūrinį.

V. Penkta tezė. Žaidimas. Labiausiai diskutuotina ir plačiausia sfera. Tikrai nemažai buvo bandymų padžiazuoti liaudies dainų temomis. Tačiau dažniausiai girdimas fonas (IMHO) yra "pažiūrėkit, kaip mes pavarom šita tema".
O pamėginkit pasirungti su ankstyvuoju Bjork laikotarpiu. Paprašytas sudaryti mylimiausių dainų 50-uką, būtinai įrašyčiau ir Bjork "Gling Glo". Galbūt čia daug lemia lolitiškas vokalo seksualumas ir išdykumas, tačiau ši daina yra ne kas kita, o džiazinė islandų dainos interpretacija. Daugiau apie Gling Glo.



O klausydami Martyno Levickio, ar matote Martyną Levickį?



Štai geras ir teigiamas pavyzdys: eurovizinis Strazdas, pagardintas Lino Rimšos ritmikos takeliu. Įstabus kūrinys (aš esu iš tų, kuris tiki, kad praėjus trejiems metams belgai su panašiu kūriniu antrą vietą laimėjo. tiesiog mes pralenkėm laiką):



tiek įstabus, kad sulaukia gražių parodijų:



IŠVADA:
Jei mes patys nieko nedarysim su liaudies dainomis, o tik dainuosim konservus, tą muziką būtinai pasičiups kiti ir pavadins pvz. African Marketplace (gal pavyks iš čia pagrot) Kodėl klausydamas šito kūrinio taip ir matau pvz. Trimito merginas šokančias pagal kokio Šimkaus harmonizuotą lietuvių liaudies dainą. Gal čia tik mano asmeninis įsivaizdavimas? Arba sukurs kokią dainą kaip dabar kad per radiją nuolat leidžiamą, kas yra tiksli "Bitute pilkoji" kopija. Tik dar neatsekiau pavadinimo. Kai atseksiu, parašysiu.
O gal ir patys ką nors suimprovizuosim:

13 komentarai (-ų):

kramtukas

2007 m. spalio 17 d. 13:52

Is esmes mane lydi panasi nuotaika, atrodo, kad ansamblio 'Lietuva' laikai vis dar tesiasi - pasirodysim krakmolytais rubeliais ir visi patikes, kad liaudies kultura dar gyva. Bet viskas ne taip paprasta. Is vienos puses jauciu sentimentus liaudiskai muzikai ir pagarba zmonems, kurie ja atlieka. Bet is kitos puses del ju ir gaila. Nesam mes partiniai vadovai ar pensininkai veteranai, kuriems bet koks liaudiskos muzikos akordelis kirstu per kelius. Norisi asmeninio tikro santykio, pirmiausia atlikeju su ju atliekama muzika. Todel per koncerta man is pradziu buvo labai sunku klausytis, galvojau uzdusiu. Nera autentikos tokioje autentikoje. Po to apsipratau:)Bet neabejoju, kad kiekvienas ju jaucia labai daug, tik pateikimo forma nelabai priimtina. O tie perliukai, kurie stebuklingu budu gyvena siuolaikineje Lietuvoje ir netgi Kaune:) (kanklininkas solistas ir bandonininkas), tikrai matesi, kad tiki tuo, ka daro. Jauni, bet labai brandus, tokie kazka ir padarys ateity gero.
Nu bet sokiai tai smagus buvo:)

Health and beauty

2007 m. spalio 18 d. 17:21

Yra nemazai graziu interpretaciju lietuviu liaudies dainu temomis, yra ne tiek ir mazai grupiu ar ansambliu, kurie tas dainas atlieka, jas klausytojui pateikia naujoviskai ir kuria ju pagrindu. Tiesiog galbut reiketu daugiau pasidometi, kas sioje srityje Lietuvoje jau yra padaryta, kas yra daroma. Taip pat nera jokios prievartos sokti koncertu metu, bet zmones patys eina arciau scenos, nes muzika uzveda sokiui. Ar yra teke ka nors
girdeti apie Keisto folkloro grupe, Doni, Atalyja, Zalvarini, Kulgrinda? Jie nemazai koncertuoja Lietuvoje ir uzsienyje. Gal juos i kokia vakarone pasikvieciam?
Namuose turiu dar
dvieju folkloro ansambliu irasus (tik pavadinimo dabar ju nepamenu), kuriu atliekamos lietuviskos daugiabalses sutartines skamba ne prasciau nei airiskas folkloras, tiesiog gal per mazai reklamos.

Mindaugas

2007 m. spalio 19 d. 17:20

Agne, tiesiai į dešimtuką. Žinau, kad yra tokių. Kai kuriuos tavo paminėtus pavadinimus esu girdėjęs, deja, nesu girdėjęs jų muzikos. Čia jau mano išsilavinimo spraga, reiks užsikaišyti :-)
Tačiau tai anaiptol nepagerina mano nuomonės apie minėto tipo koncertus.

Robertas

2007 m. spalio 26 d. 14:46

Skaitant šį rimtą pamąstymą ir komentarus iškilo toks pusiau retorinis klausimas .Jei pamatytumėt kokį nevykusį rajoninio teatro pastatymą ar irgi sakytumėt kad lietuviškas teatras niekam tikęs, žiūrint bet kurį lietuvišką spektaklį jaučiasi netikrumo jausmas ir pan. turbūt kad ne. Tai gal ir šiuo atveju nereikėtų visko apibendrinti. Yra įvairių kolektyvų su jais dirba įvairūs choreografai, bei režisieriai. Prieš kelias savaites teko būti Igorio Moisejevo(ne Borios) Maskvos liaudies šokių ansamblio koncerte. Ėjau tiesa sakant nusiteikęs labai skeptiškai. Irgi nesu didelis liaudies meno gerbėjas, bet atsisakyti buvo nepatogu. Visą koncertą visi(žiūrovai) sėdėjome išsižioję. Dauguma apsiverkę. Aukščiausio lygio profesionalumas. Šokiai su baleto ir akrobatikos elementais. Kai pamatai tokį reginį kažkaip visai nekyla klausimų, kad gal tie šokiai nėra visai autentiški, ar tikrai visi rusų mužikai buvo balerūnai. Netgi užsimiršta nelabai kokie Lietuvos ir Rusijos santykiai. Niekas ten ir nepretendavo į natūralų liaudies bobučių folklorą.
Yra ir lietuvių tarpę profesionalų ir nereiktų visus pagal vieną kurpalių lyginti.
Kad ir tas pats ansamblis "Lietuva"
(čia mane galima būtų apkaltinti neobjektyvumu). Dar prieš kelis metus laikiausi panašios nuomonės, kaip ir Mindaugas. Bet nuolat (pagal darbo specifiką) matydamas jų pasirodymus galiu pasakyti, kad nekartą yra ir man kvapą užgniaužę.
Tad kitą kartą siūlau geriau pasirinkti ką kviestis, ar aplankyti daugiau įvairių koncertų, tada gal ir nuomonės apie Lietuvos folklorą bus ne tokios skeptiškos.
Būtent profesionalai ir išlaiko folklorą, nes jis yra žiūroviškas. Tiesiog nemanau, kad išlaikyčiau kokių nors dvidešimties bobučių originalų dviejų valandų pasirodymą ant scenos. Po kelių tokių koncertų bet kas įsigytų fobiją folklorui.

Anonimiškas

2008 m. vasario 12 d. 19:07

Yra tokia serija „autentiškos lietuvių laiudies dainos“, ar kažkaip panašiai vadinasi, juos leidžia „Juosta“.

Traškantys braškantys įrašai įrašyti ekspedicijų metu prieš 50-70 metų. Yra tokia darbo daina „du liniuku“ apie linų sėją, auginimą ir t.t.

Aš pasėjau du liniuku, oj-joj
Du liniuku mėliniuku ojojoj
Ir išdygo du liniuku oj-joj
Du liniuku mėliniuku ojojoj

Ir taip visa dainą, išvardintos visos darbo su linu stadijos. Daina pilka kaip pats linas. Bet ją atliekanti močiutė dainuoja su tokia įtaiga, ji myli liną ir myli darbą su linu, koks jis sunkus bebūtų. Taip dainą sudainuoti gali tik žmogus visą gyvenimą pradirbęs tą darbą su daina. Super.

Ačiū, Mindaugai, labai įdomūs pasvarstymai. Aš jau seniai lankydamasis liaudies koncertuose jutau, kaip aš pats vadinau, netikrumą. Kažkas ten buvo netikra, dirbtina. Tu padėjai man tiksliau įvardinti tai, ką aš ir taip nujaučiau esant. Ačiū tau

Ir už Martyną Levickį, pirmą kartą išgirdau tokį. Fantastiškas vaikinas.

Mindaugas

2008 m. kovo 1 d. 03:05

Brač, jau kiek laiko praėjo ir tik dabar perskaičiau tavo komentarą. Su tom darbo dainom yra keistas dalykas. Paklausęs realiai atliekamų dainų gai į transą įeit. Bet kai scenoje - tai net purto.
O kaip yra su bliuzu? Juk jis prasidėjo nuo darbo dainų. "Dirbau valtį", - dainuoja Senas kuinas :-)

Anonimiškas

2008 m. spalio 6 d. 12:05

o kodėl jūs manote, kad tai ką dainuoja ansamblis "Lietuva" yra folkloras? Ten lietuvių folkoro yra tiek, kiek žvėrelio iškamšoje yra gyvybės.

Ar esate buvę jaunų žmonių folkloro ansamblio koncerte, kuris vyktų ne ant scenos, o šialia jūsų? Kai visiems suteikiama galimybė ne tik klausytis, bet dainuot kartu, ne tik žiūrėti, bet patiems pasišokti. Ar esate kada nors buvę Rasos šventėj Plateliuose ar liaudies šokių mokykloje Tytuvėnuose?

Jei ne, tai nieko stebėtino, jei jums atrodo, kad lietuvių folkloras yra 20 bobučių dainuojančių ant scenos arba "Lietuvos" ansamblis su vienodais iškrakmolytais marškinukais.

Užkeltas ant scenos, folkoras miršta agonijoje.

Anonimiškas

2008 m. spalio 15 d. 12:24

Labai juokinga, kai kažkoks dundukas su asmenybės kompleksu, bijantis pakviesti nešokančią parašo straipsnį apie lietuvių folklorą, nors apskritai su juo niekada gyvenime nėra susidūręs ir nieko apie jį nenutuokia. Vuruk, tai ką čia parašei į straispnį yra visiškas absurdas.

Folkloras, folkloro ansambliai ir klubai yra tam tikra kultūrinė terpė, kurioje gyvena labai daug įvairių žmonių. Tai yra subtilios tradicijos, kuriose ne tik gyvenimo pasaulėžiūra, vertybės, bet ir įvairiausios techninės subtilybės: improvizacija, melizmatika, regioniniai balso statymo ypatumai. Tik Žmogus daug laiko su tuo gyvenantis gali autentiškai į folklorą įsijausti. Visą gilų etnokultūrinį judėjimą galima praktiškai priskirti religiniui. Šis kultūrinė terpė turi savo tūkstantmetę etiką, iš kartos į kartą (šimtus o gal tūkstančius) metų perduodamą išmintį lyrinėj ir prozinėj formoj, amatus, menus, šventes su apeigomis. Visi instrumentalistai grodami improvizuoja ir sukuria savo stilių, visi patyrę dainininkai sugeba improvizuoti etninėmis manieromis ir kurti naujas dainas (aišku reikia skirti žanrą nuo kokios kalendorinės apeiginės giesmės ir nuo šiaip dainos)

Rusne

2008 m. spalio 16 d. 17:17

Anonime, tai nėra absurdas. Buvau ir aš tam koncerte, vos ištvėriau. Buvo klaiku klausyt, tik tam tikri atlikėjai buvo tikrai geri ir man patiko. Negaliu pakęst ratelių, nemėgstu tų visų apsimestinių "nori pašokti?" ir panašiai. Koncertas buvo žiaurus, man labai nepatiko.
Ir jeigu perskaičiusi(ęs) tokį straipsnį parašei komentarą, kad Mindaugas yra dundukas - vadinasi, pati(s) nelabai ką išmanai. Rašei šį komentarą be reikalo.

ruta

2009 m. kovo 31 d. 09:36

kaip galima kritikuoti folkloro pasirodymus ir neisijautima i senove jei pats nesi ne karto buves apeigoje ir dainaves liaudisku dainu bei sokes sokiu? nepatenkinti buna dazniausiai tie, kurie paprasciausiai nesupranta, nes nera patys to patyre, tad tiems, kurie nori kad butu kazkas pakeista bet patys nieko nekeicia, palinkeciau pradeti juo saves..

Mindaugas

2009 m. kovo 31 d. 10:38

Gerbiami komentatoriai, skaitykite straipsnį. Aš ten rašau apie konkretų koncertą, ir kokių minčių jis man sukėlė.
Nors ir neesu aktyvistas, tačiau apeigose esu buvęs, esu dainavęs, esu šokęs.
Bet tą koncertą sulyginti su apeigomis man neapsiverstų liežuvis, atsiprašau.

Anonimiškas

2009 m. birželio 15 d. 16:23

Žmonės gerbiamieji, būkit geri, nemaišykit tradicinio folkloro ir stilizuotų liaudies dainų, atliekamų "Lietuvos", ar Juozo Rimo, "Ventukų" ar dar kokio bieso. Tai yra du skirtingi dalykai.
O straipsnis tai tikrai truputį absurdiškas. Yra gerų minčių, bet kai kurios pretenzijos tiesiog verčia kvatot. Autorius pats nežino ko nori, "iš didelio rašto išėjo iš rašto". Vienur autentiškumo ir tikrumo trūksta, o prie skudučių sutartinės staiga šokio ritmo gal pritrūko... ("Iš jos, nieko per daug nekeičiant, gi galima padaryti kūrinį, pagal kurį šokt norėtųsi.")Kam kažką daryti, jei ansamblis reprezentuoja tradicinį folklorą, užrašyta ekspedicijų metu ar panašiai...Nereik norėt visko vienoj vietoj.
Nemanau, kad reiktų taip rimtai vertint VDU ansamblio koncertą. Manau tame yra savi niuansai ir manau toks apibendrinimas nevietoj.

Bett

2015 m. liepos 29 d. 14:48

O kur vyksta dainavimo pamokos Vilniuje suaugusiems ?